Istorija

Istorija

Pirmoji Šilutės ligoninė (10 lovų) buvo Aukštaičių gatvėje. Pastatas neišlikęs. Anksčiau nei Šilutės ligoninėje buvo įkurta Rusnėje (ji minima 1837 m.). Dabartinės Šilutės ligoninės istorija prasidėjo 1892 m. spalio 10 d., kai kairiajame Šyšos upės krante, prie Rusnės plento, Šilutės dvarininko Hugo Šojaus (Scheu) dovanotame žemės sklype buvo pastatyta ir iškilmingai atidaryta nauja mūrinė ligoninė.
     Ligoninėje buvo 30 lovų, dvi operacinės, rentgenas, virtuvė. 1907 m. įvestas apšvietimas dujomis. 1919 m. Šilutės ligoninės vedėju ir apskrities gydytoju paskirtas Erichas Šojus (Scheu), dvarininko H.Šojaus sūnus. Jis rūpinosi ligoninę išplėsti ir geriau įrengti. 1920 m. buvo pastatytas 20 lovų medinis Infekcinių ligų skyrius. 1923 m. jis buvo sujungtas su nauju 30 lovų korpusu. Įvestas apšvietimas elektra. Ligoninės pusrūsyje veikė viešoji pirtis su dušu ir voniomis, įrengtos purvo vonios. Ligoniai atvykdavo gydytis ne tik iš Šilutės ir Pagėgių apskričių, bet ir iš Karaliaučiaus. Dirbo du gydytojai ir 3-4 medicinos seserys. Joms talkino vadinamosios diakonistės, moterų evangelikių organizacijos narės, apmokytos slaugės.

      1944 m. rudenį Šilutės ligoninė kartu su dauguma krašto, tuomet priklausiusio Vokietijai, gyventojų buvo evakuoti į Vakarus.
      Naujasis istorijos puslapis buvo atverstas 1945 m. vasario 1 d., kai organizuoti apskrityje sveikatos apsaugos iš Panevėžio atvyko gydytoja Janina Juraškienė. Tais metais ligoninėje dirbo 3 gydytojai, 12 medicinos seserų, buvo 50 lovų. 1949 m. pradėjo veikti vaikų tuberkuliozės sanatorija, vėliau iškelta į buvusios katalikų parapijos vaikų prieglaudos namus. 1968 m. pastatytas dviejų aukštų Infekcinių ligų skyrius, 1976 m. -  atskiras aukštų pastatas tuometinei sanatorijos ir epidemiologijos inspekcijai (dabar Visuomenės sveikatos centras). 1977 m. pastatyti Gimdymo skyrius ir poliklinikos korpusai.  Iki 1997 m. Šilutės centrinei ligoninei priklausė viso kaimų ambulatorijos ir medicinos punktai, stomatologijos poliklinika.
     1997 m. birželio 26 d. pradėta Šilutės ligoninės reorganizacija. Atskirtos pirminės sveikatos priežiūros įstaigos. 1997 m. lapkričio 10 d. Šilutės rajono savivaldybėje įregistruota viešoji įstaiga Šilutės ligoninė.

Medicinos raida Šilokarčemoje XIX a. pab. – XX a. vid.

Medicinos raida Šilokarčemoje XIX a. pab. – XX a. vid.

Pirmoji ligoninė Šilutės rajone buvo atidaryta Rusnėje. Apie tai byloja 1837 – 1869 m. valdžios raštai, kuriuose pažymima, kad pajamos už gydymą priklauso gydytojams, o tėvas gydytojas savo praktiką galintis perduoti medikui sūnui.

XIX a. pabaigoje ligoninė, kurioje buvo tik 10 lovų ir primityviausi įrenginiai, perkeliama į Šilutę ir įkurdinama Žibų kaimo žemėje.

1891 m. Šilokarčemos apskrities taryba naujos ligoninės pastato statybai skyrė 50 000 markių. Žemės sklypą padovanojo dvarininkas Dr. H. Šojus (H. Scheu). Taip 1892 m. kairiajame Šyšos krante, prie Rusnės plento, iškyla mūrinis ligoninės pastatas. Trisdešimties vietų ligoninės pastato statyba kainavo 57 000 markių, naujajam inventoriui išleista 4 800 markių. Nuo 1907 m. įvedamas degamųjų dujų apšvietimas, o 1919 m. Šilutės apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju paskiriamas dr. Erikas Šojus (dr. Erich Scheu).

Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos Šilutės ligoninėje gydomi ir Pagėgių apskrities ligoniai. 1920 m. ligoninė plečiama, pastatomas medinis barakas ir jame įsteigiamas 20 lovų užkrečiamųjų ligų skyrius. 1923 m. iškyla dar trisdešimt lovų talpinantis korpusas.

Nuo ligoninės įkūrimo laikų ligoninėje veikė rentgeno aparatas, kvarco lempos, elektrinės vonios, buvo įsteigta virtuvė, kurioje maistas ruoštas ir žmonėms, nukentėjusiems nuo potvynio.

Ligoninės pirmajame aukšte būta operacinių, erdvių vyrų palatų, antrajame aukšte – moterų palatos, laisvalaikio kambarys, kuriame būdavo laikomos pamaldos, mansardoje – tarnautojų kambariai, o pusrūsyje įrengta viešoji pirtis.

Ligoninei vadovavo vedėjas, jam padėjo gydytojas padėjėjas, kartais praktikantas ir trys, keturios medicinos seserys, kurios į ligoninę atvykdavo iš Karaliaučiaus Šv. Jono diakoninių motinos namų.

Dėl valdžios vykdomos politikos gydytojai ligoninėje dažnai keisdavosi. H. Šojus Šilokarčemos ligoninei vadovavo iki 1926 m., vėliau jį pakeitė gydytojas A. Šlimas, dar vėliau pakviečiamas Klaipėdos ligoninės asistuojantis gydytojas Kulkies, paskutinysis iki 1944 m. dirbo chirurgas ir ginekologas H. Knutas.

1944 m. rudenį, priartėjus karo frontui prie Vokietijos sienos, vokiečiai Šilutės ligoninę evakuoja į vakarus, čia palieka tik keliolika aplūžusių lovų ir operacinį stalą. Šilutės apskrities medicinos personalas taip pat pasitraukia.

1945 m. sausio 1 d. iš Panevėžio atvyksta gydytoja Janina Juraškienė, kuri paskiriama Šilutės rajono vykdomojo komiteto sveikatos skyriaus vedėja. Ji pradeda iš naujo rajone organizuoti sveikatos apsaugą. Tais pačiais metais atvyksta dar du gydytojai.

1949 m. prie ligoninės atidaroma tuberkuliozinė vaikų sanatorija su 100 lovų. Šio skyriaus vedėja paskiriama Joana Milukienė. 1961 m. sanatorija iškeliama į Šilutės katalikų parapijos prieglaudos namus, o1963 m. sanatorija pavadinama „Eglutės“ vardu. 1965 m. sumažėjus kaulų tuberkulioze sergančiųjų į sanatoriją gydytis nukreipiami vaikai, sergantys plaučių tuberkulioze. 2004 m. sanatorija uždaroma.

1977 m. atidarytas naujas ligoninės kompleksas su naujausiais įrenginiais, kainavęs daugiau kaip 2 milijonus rublių.

  

VAISTINĖS ŠILOKARČEMOJE

Vaistinės - tai specializuotos parduotuvės, prekiaujančios vaistais ir kitomis medicininės paskirties priemonėmis. Kol miesteliuose nebuvo vaistinių, vietos gydytojams leista vaistus laikyti savo namuose ( jeigu arčiau nei per sausumos mylią (7,5 km.) vaistinės nebuvo)..

Įvairūs krautuvininkai pardavinėjo tariamus vaistus (arseną, jo trioksidą - tikrus nuodus), bet žmonės, ypač senyvo amžiaus, jais tikėjo ir vartojo.

Pagal XIX a. Prūsijoje galiojusius įstatymus 10 000 gyv. buvo skirta viena vaistinė. 1898 m. statistikos duomenimis Rytprūsiuose viena vaistinė aptarnavo 13 889 gyventojų. Daugelyje miestų vaistinės įsikurdavo 1 – ame namo aukšte, vaistininkas privalėjo gyventi tame pačiame pastate, kad prireikus jį būtų galima prišaukti ir naktį. 1902 m. išleidžiamas valdžios potvarkis, kuriame reikalaujama, kad vaistinėje būtų oficina – salė prekybai, sausa patalpa vaistažolėms laikyti, šalta patalpa rūsyje ir laboratorija vaistams ruošti. Visos XIXa. pab. – XX a. pr. vaistinės taip pat prekiavo arba nemokamai platino namų gydymosi vadovus, rekomenduojančius jau paruoštus vaistus.

Pirmosios vaistinės Klaipėdoje atidarytos dar XVII a., o Šilutės apskrityje pirmoji vaistinė įkurta 1816 m. Ją įkūrė provizorius Knausas. Rusnėje 1- oji vaistinė 1834 m. atidaryta prie turgaus aikštės. 1835 m. vasario mėn. vaistininkas Knausas ( Knaus) vaistinę parduoda kitam vaistininkui, o pastarasis 1837 m. ją parduoda Bernardui Teodorui Zėtegastui ( Bernhard Theodor Settegast). 1889 m. vaistinę įsigyja Karlas Šmitas ( Carl Schmitt).

Medicinos raida Šilokarčemoje XIX a. pab. - XX a. vid.

Jei norite pamatyti, kaip atrodė dantisto kabinetas prieš daugiau kaip 100 metų, kokių įrankių anksčiau turėjo medikai, susipažinti su mūsų krašto gydymo įstaigų raida, pastiprinti sveikatą vaistingųjų žolelių arbatomis ir netgi išmokti gaminti vaistus, šeštadienio pavakarę turite ateiti į senąjį Šilutės muziejų.
Čia muziejuje ir jo kiemelyje gegužės 18 d. nuo 18 valandos vyks tarptautinės akcijos „Muziejų naktis“ renginiai, šiemet skirti senajai medicinai. Puikią vakaro nuotaiką sukurs operos solistų Liudo Mikalausko ir Egidijaus Bavikino atliekami tarpukario šlageriai.
O šiandien - keletas faktų iš mūsų krašto medicinos istorijos.

Pirmoji ligoninė mūsų krašte - Rusnėje

Pirmoji ligoninė Šilutės rajone buvo atidaryta Rusnėje. Apie tai byloja 1837-1869 m. valdžios raštai, kuriuose pažymima, kad pajamos už gydymą priklauso gydytojams, o tėvas gydytojas savo praktiką galintis perduoti medikui sūnui.

XIX a. pabaigoje ligoninė, kurioje buvo tik 10 lovų ir primityviausi įrenginiai, perkeliama į Šilutę ir įkurdinama Žibų kaimo žemėje.

1881 m. Šilokarčemos apskrities taryba naujo ligoninės pastato statybai skyrė 50 000 markių. Žemės sklypą dovanojo dvarininkas dr. Hugo Šojus (Hugo Scheu). Taip 1892 m. kairiajame Šyšos krante, prie Rusnės plento, iškyla mūrinis ligoninės pastatas. 30 vietų ligoninės statyba kainavo 57 000 markių, naujajam inventoriui išleista 4 800 markių. Nuo 1907 m. įvedamas degamųjų dujų apšvietimas, o 1919 m. Šilutės apskrities gydytoju ir ligoninės vedėju paskiriamas H.Šojaus sūnus dr. Erikas Šojus (Erich Scheu).


Medicinos seserys - diakonistės iš Karaliaučiaus

Klaipėdos kraštą atskyrus nuo Vokietijos, Šilutės ligoninėje gydomi ir Pagėgių apskrities ligoniai. 1920 m. ligoninė plečiama, pastatomas medinis barakas ir jame įsteigiamas 20 lovų užkrečiamųjų ligų skyrius. 1923 m. iškyla dar 30 lovų talpinantis naujas korpusas.

Nuo seniausių laikų ligoninėje veikė rentgeno aparatas, kvarco lempos, elektrinės vonios, virtuvė, kurioje maistas ruoštas ir žmonėms, nukentėjusiems nuo potvynio.

Ligoninės I aukšte būta operacinių, erdvių vyrų palatų, antrajame aukšte - moterų palatos, laisvalaikio kambarys, kuriame būdavo laikomos pamaldos, mansardoje - tarnautojų kambariai, o pusrūsyje - viešoji pirtis.
Ligoninei vadovavo vedėjas, jam padėjo gydytojas padėjėjas, kartais praktikantas ir trys ar keturios medicinos seserys, kurios į ligoninę atvykdavo iš Karaliaučiaus Šv. Jono diakoninių motinos namų.

Dėl valdžios politikos gydytojai ligoninėje dažnai keisdavosi. E.Šojus Šilokarčemos ligoninei vadovavo iki 1926 m., vėliau jį pakeitė gydytojas A.Šlimas, dar vėliau pakviestas Klaipėdos ligoninės asistuojantis gydytojas Kulkies. Paskutinysis iki 1944 m. dirbo chirurgas ir ginekologas H.Knutas.


Karo sunaikintą sveikatos apsaugą kelia J.Juraškienė

1944 m. rudenį karo frontui priartėjus prie Vokietijos sienos, vokiečiai Šilutės ligoninę evakuoja į vakarus. Čia palieka tik keliolika aplūžusių lovų ir operacinį stalą. Šilutės apskrities medicinos personalas taip pat pasitraukia.

1945 m. sausio 1 d. iš Panevėžio atvyksta gydytoja Janina Juraškienė, kuri paskiriama Šilutės rajono vykdomojo komiteto sveikatos skyriaus vedėja. Ji pradeda iš naujo rajone organizuoti sveikatos apsaugą. Tais pačiais metais atvyksta dar du gydytojai.

1949 m. prie ligoninės atidaroma tuberkuliozinė vaikų sanatorija su 100 lovų. Šio skyriaus vedėja paskiriama Joana Milukienė. 1961 m. sanatorija iškeliama į Šilutės katalikų parapijos prieglaudos namus, o 1963 m. pavadinama „Eglute“. 1965 m. sumažėjus kaulų tuberkulioze sergančių vaikų, į sanatoriją gydytis nukreipiami vaikai, sergantys plaučių tuberkulioze.

1977 m. atidarytas naujas ligoninės kompleksas su naujausiais įrenginiais, kainavęs daugiau kaip 2 milijonus rublių.


Vaistinėse - ir nuodai, ir vaistai

Kol miesteliuose nebuvo vaistinių, vietos gydytojams leista vaistus laikyti savo namuose, jeigu arčiau nei per sausumos mylią (7,5 km) vaistinės nebuvo.

Įvairūs krautuvininkai pardavinėjo tariamus vaistus (arseną, jo trioksidą - tikrus nuodus), bet žmonės, ypač senyvo amžiaus, jais tikėjo ir vartojo.

Pagal XIX a. galiojusius įstatymus, 10 000 gyventojų buvo skirta viena vaistinė. 1898 m. statistikos duomenimis, Rytprūsiuose viena vaistinė aptarnavo 13 889 gyventojų.

Daugelyje miestų vaistinės įsikurdavo 1-ajame namo aukšte, vaistininkas privalėjo gyventi tame pačiame pastate, kad prireikus jį būtų galima prišaukti ir naktį.

1902 m. išleidžiamas valdžios potvarkis, kuriame reikalaujama, kad vaistinėje būtų oficina - salė prekybai, sausa patalpa vaistažolėms laikyti, šalta patalpa rūsyje ir laboratorija vaistams ruošti.
Visos XIX a. pab. - XX a. pr. vaistinės taip pat prekiavo arba nemokamai platino namų gydymosi vadovus, rekomenduojančius jau paruoštus vaistus.

Pirmosios vaistinės Klaipėdoje atidarytos XVII a., o Šilutės apskrityje pirmoji vaistinė įkurta 1816 m. Ją atidarė provizorius Knausas (Knaus). Rusnėje vaistinė 1834 m. atidaryta prie turgaus aikštės.
1835 m. vasario mėn. vaistininkas Knausas vaistinę pardavė kitam vaistininkui, o pastarasis 1837 m. ją pardavė Bernardui Teodorui Zėtegastui (Bernhard Theodor Settegast). 1889 m. vaistinę įsigijo Karlas Šmitas (Carl Schmitt).

Parengė Roma ŠUKIENĖ, muziejininkė

Spausdinta „Šilutės naujienos“ laikraštyje

Petras Jakštas „Vadovas po Šilutės miestą“

Minėdami miesto 500 metų sukaktį skaitytojams siūlome pažintį su prieš 29-erius metus Petro Jakšto-Prietėliaus parašytos knygos „Vadovas po Šilutės miestą“ rankraščiu.

Būdamas labai dėmesingas ne tik žmonėms, bet ir istorijai, jis rinko žinias apie Šilutės miesto bei krašto praeitį ir visa tai užrašinėjo. Savo žinias jis perteikdavo atvykusiems turistams, kurie norėjo susipažinti ne tik su nuostabia pamario gamta, bet ir su paslaptingo (tada) krašto praeitimi. Taip buvo parašyta ir šita, ir kitos knygos. Tik „Senajai Šilutei“ 1994 metais buvo lemta išvysti dienos šviesą – kitos taip ir liko rankraščiuose.

Nors apie daugelį čia rašomų dalykų jau galime pasakyti ir gerokai daugiau, tačiau patraukė autoriaus požiūris ir noras aprašyti bei papasakoti apie kiek žymesnį Šilutės namą ar jo vietą. Medžiagos rinkimo ir knygos rašymo metu P.Jakštas negalėjo naudotis daugeliu šiandien mums prieinamų šaltinių. Tačiau nežiūrint to, apie daugelį vietų jam pavyko surasti nemaža įdomių ir patrauklių žinių ar detalių. Žinoma, kai kurių vietų jis nepastebėjo ar apie tai nerado pakankamai informacijos.

Pradžioje autorius pateikia bendrą istorinę apžvalgą, kaip jis įvardija „Šilokarčiama-Heydekrug–Šilutė“. Kad būtų patogiau skaityti, ši dalis „Šilainės sodo“ leidėjų suskirstyta į smulkesnes dalis. Tekstas kai kuriose vietose paredaguotas tik stilistiškai. Tolimesnėse dalyse bus aprašoma aštunto dešimtmečio Šilutė ir jos aplinka, kaip ją tada matė šio darbo autorius P.Jakštas-Prietėlius. Laimingo atsitiktinumo dėka, pavyko gauti nemažai pokarinių Šilutės nuotraukų, kurios daugeliu atveju bus labai iliustratyvios. Jos papildys tekstą. Bet apie tai sužinosite vėliau.

Pratarmė

Man tekdavo ir dabar dar tenka tiek ekskursijoms, tiek atskiriems asmenims aiškinti apie Šilutės praeitį ir dabartį. Todėl šį bei tą ėmiau užrašinėti. Žinoma, kiek turėjau po ranka rašytinių šaltinių ir kiek aš pats prisiminiau iš tų laikų, kai 1923-1927 m. šiame krašte gyvenau, o paskui retkarčiais aplankydavau savo mieluosius prietėlius. Iš tų užrašų susidarė tartum vadovas po Šilutės miestą. Taip šį rašinį ir pavadinau. Baigiau jį 1977 m.

Deja, š.m. birželio mėnesio pradžioje prireikus rankraštį nusinešiau į savo darbovietę ir laikiau rašomojo stalo stalčiuje. Tačiau atsirado blogos valios žmogus, mėgstąs ieškoti, ko nepadėjo ir rankraštį pavogė. Laimei, to rankraščio nuorašas buvo pas gerą žmogų ir dabar galiu originalą atstatyti truputį jį papildydamas arba kai ką pakeisdamas. Mat, gyvenimas nestovi vietoje. Dabartis greit kinta. Todėl aš čia daugiausia miniu tai, kas buvo ir tik iš dalies, kas dabar yra.

Žinoma, jeigu turėčiau laiko ir man būtų prieinami šaltiniai, kurių neturiu, galėčiau šį rašinį papildyti ir patobulinti. Tačiau turiu viltį, kad ateityje, kai kas susidomės Šilute ir tatai padarys geriau, pilniau ir tobuliau.

Rašau tatai nesitikėdamas nei garbės, nei pelno, nei padėkos. Rašymas buvo mano laisvalaikio poilsis, o rašinys buvo reikalingas man pačiam. Tačiau, jeigu kas domisi Šilutės praeitimi ir dabartimi, tam mielai jį teikiu. O jeigu skaitytojas rastų kai ko naudingo, tai būtų man atlyginimas.

Šilutė, 1982 m. rugpjūčio 27 d.

Kuršių žemė

Senų senovėje Baltijos pajūryje, tarp Dauguvos ir Nemuno, Latvijos vakarų ir Lietuvos šiaurės vakarų teritorijoje, gyveno kuršiai. Jie buvo indoeuropiečiai ir priklausė baltų kalbos grupei, o jų kalba buvo tarpinė tarp lietuvių ir latvių kalbų. Pirma kuršiai kentėdavo nuo skandinavų, o paskui nuo vokiečių antpuolių.

XIII a. pradžioje Dauguvos žiotyse įsikūrė vokiečių riterių karinė organizacija – Livonijos, arba Kalavijuočių, ordinas ir ėmė grobti lyvių ir kuršių kraštą. 1252 m. vokiečiai įsikūrė Klaipėdoje, o kiek vėliau – Ventės Rage ir Rusnėje. Čia jie pasistatydino pilis, pavergė kuršius ir ėmė puldinėti lietuvius, žemaičius. Pastarieji nelikdavo skolingi. Jie taip pat puldinėdavo vokiečius, bet jų iškrapštyti iš pilių nepajėgdavo. O vargdieniai kuršiai kentėdavo tiek nuo vokiečių, tiek nuo lietuvių. Dauguma jų žuvo kovose. Dalis pasitraukė į lietuvių kraštą ir ten įsikūrė. Tatai dar primena vietovardžiai: Kuršėnai (miestas Šiaulių rajone), Kuršai (kaimai Kelmės, Telšių ir Ukmergės rajonuose), Kuršiai (Eišiškių ir Kėdainių rajuonuose) ir kt., o taip pat pavardės: Kuršis, Kuršys, Kuršius, Kuršelis, Kurševičius ir kt.

Kuršių lietuviai sulietuvėjo arba sulatvėjo. Dar XVII a. Rusnės bažnyčioje buvo sakomi pamokslai ir kuršių kalba. Vėliau apie Kuršius nebeminima. Jokių raštų kuršių kalba nebeliko. Išliko tik jų vardas pavadinimuose: Kuršas, Kuršių marios, Kuršių Nerija, Kuršeliai ir Kuršlaukis. Kaimai Klaipėdos rajone, kuršių kalbos paminklai vietovardžiuose: Aukštumalė, Dituva, Gaicai, Svencelė ir kt. ir šiek tiek bendrinių žodžių lietuvių ir latvių kalbose, teisingiau – jų tarmėse.

Keklio sritis

Iš 1253 ir 1291 m. aktų, pagal kuriuos kalavijuočiai dalijosi su Kuršo vyskupu užgrobtą kraštą, matyti, kad kraštas jau buvo pasiskirstęs į kelias sritis, o dabartinė Šilutė buvo Keklio (Ceklis) srityje, kurios ribos nebuvo nurodytos. Knygos „Šilutės apskrities istorija“ autorius Johanas Sembritzki manė, kad jos rytinė riba ėjo nuo Rusnės upės per Vaitkaičius ir Daubarus ir kad Katyčių ir Akmeniškių piliakalniai buvo šioje srityje.

Anapus Nemuno gyveno mūsų giminaičiai prūsai. Jų kraštą užgrobė teutonų arba kryžiuočių ordinas (taip pat vokiečių karinė organizacija). 1328 m. kalavijuočiai Klaipėdos, Ventės Rago ir Rusnės pilis atidavė kryžiuočiams. Abu ordinai, beplatindami kardu ir ugnimi tariamą krikščionybę, kraštą pavertė dykyne. Tik kai 1422 m. Vytautas Didysis pagal Melno sutartį atidavė kryžiuočiams trikampį krašto gabalą tarp Kuršių marių ir dešiniojo Nemuno kranto (paskui gavusį Klaipėdos krašto vardą) liovėsi kovos ir prasidėjo krašto apgyvendinimas. Atsirado naujakurių, daugiausia ateivių iš Žemaitijos. Jie kirto miškus ir krūmus, naujai kūrė kaimus ir tiesė kelius, o valdžia prie kelių įkurdavo smukles.

Smuklės – svarbus ekonominis vienetas

Smuklei įkurti valdžia duodavo privilegiją, t.y. tam tikrą raštą, kuriame būdavo surašomos smuklininko teisės, pareigos bei prievolės. Smuklė gaudavo didesnį ar mažesnį žemės plotą, teisę prekiauti ne tik svaigalais, bet ir kitomis prekėmis. Kai kurios smuklės gaudavo teisę žvejoti nurodytuose vandenyse. Aplinkiniai gyventojai smuklėse vaišindavosi, linksmindavosi, apsirūpindavo reikalingomis prekėmis, sužinodavo paskutines naujienas. Keleiviai čia sustodavo pailsėti ir pernakvoti. Smuklininkas būdavo turtingiausias ir įtakingiausias apylinkės asmuo, ištikimas valdžios tarnas, vokiškos kultūros skleidėjas. Todėl smuklės per visą vokiečių viešpatavimo laiką vaidino labai svarbų vaidmenį ekonominiame, kultūriniame ir politiniame gyvenime.

Tarp Klaipėdos ir Tilžės buvo svarbus vieškelis, kuriuo keliaudavo daug pirklių, prekybininkų su prekėmis ir šiaip įvairių keleivių. Maždaug pusiaukelėje tarp aukščiau minėtų miestų, šile prie Šyšos upės ir buvo numatyta įkurti smuklę, kuriai likimas lėmė tapti Šilutės miesto gemalu.

Privilegija Talaičiui

1511 vasario 22 d. Klaipėdos komtūras Michael von Schwaben davė Jurgiui Talaičiui (Georg Talat), turbūt jau suvokietintam lietuviui ar prūsui, privilegiją laikyti „Šile įkurtą smuklę“ (Krugk uff heyde gelegenn) su laukais, pievomis, kylant nuo gurgždo iki Šyšos ir su teise laisvai žvejoti žieminiais tinklais Kuršių mariose. Gurgždas – upėje atsiradusi sala. Dabar neaišku, kur ji buvo ir kiek tada smuklė žemės gavo. Tačiau iš vėlesnės 1628 m. privilegijos matyti, kad ši smuklė turėjo 19 ūbų, 18 margų, 48 rykštes, t.y. mūsų laikų matais apie 300 ha žemės.

Smuklė buvo įkurta negyvenamoje vietoje, šile, todėl aplinkiniai gyventojai lietuviai ją vadindavo bendriniais žodžiais – Šilokarčema. Pastarasis žodis „karčema“ – ne lietuviškas, o skolinys iš slavų kalbų (rusų – koprma, lenkų – karcsma ir t.t.). Iš sakytų žodžių pasidarė vietovardis – Šilokarčema, kurį vokiečiai, išvertę į savąją kalbą, padarė Heydekrug (Heyde – šilas, Krug – karčiama, smuklė).

Smuklė gerai tarpo. Joje sustodavo pirklių, prekybininkų ir verteivų. Čia prasidėjo prekyba ir Šilokarčema ilgainiui tapo prekyviete. Atsirado turgus ir mugės. Verdainėje ir Šile tarp Verdainės ėmė kurtis amatininkai ir prekybininkai.

XVII a. Šilokarčemos prekyboje labai žymų vaidmenį vaidino škotai, išeiviai iš Britanijos salų. Jie dėl tikybinių persekiojimų turėjo apleisti savo tėvynę ir ieškoti prieglaudos svetur. Dalis jų emigravo į Prūsiją. Kai kurie įsikūrė Šilokarčemoje ir Verdainėje. Vienu metu beveik visa prekyba ir visos smuklės atsidūrė jų rankose. Karai ir maras juos išsklaidė ir XVIII a. pradžioje jie čia išnyko, 1725 m. beminimas vienintelis škotas, kuris nebūdamas katalikas, susituokė Žemaitijoje pas kataliką kunigą.

Karai, marai ir kitos nelaimės

1629-1635 m. vyko Lenkijos-Švedijos karas. Kraštą okupavo ir nusiaubė Švedų kariuomenė. Pirmasis Prūsijos kurfiurstas Jurgis Vilhelmas buvo švedų sąjungininkas, todėl kraštą puldinėjo Lietuvos kariuomenė. Paskui kurfiustas tapo Lenkijos sąjungininku.

Prūsijos kariuomenė žygiavo į Kuršą kariauti su švedais ir plėšė gyventojus ne mažiau kaip priešas.

XVII a. krašte net septynis kartus siautė maras. Ypač žiauri maro epidemija buvo 1709-1710 m. Žmonės krito, kaip žiemos pakąsti lapai. Žibų kaime beliko tik trys gyvi žmonės, o kai kuriuose kaimuose neliko nė vieno gyvo žmogaus. Ištuštėjo ir Šilokarčema. Apmirė prekyba, tačiau vietoje išmirusių lietuvių įsikūrė išeiviai iš Vokietijos, Olandijos, Šveicarijos ir kitų kraštų. Gyventojų vėl padaugėjo. Atgijo prekyba. Šilokarčema atsigavo ir ėmė rūpintis įsigyti miesto teises.

Pastangos įgyti miesto teises

Anais laikais miesto teisės turėjo didelę reikšmę. Miestas gaudavo savivaldą. Miestelėnų padėtis būdavo daug geresnė negu valstiečių. Amatininkai susiburdavo į cechus, kurie gaudavo privilegijas ir gindavo savo reikalus. Pirkliai ir prekybininkai turėdavo gildijas. Miestas turėdavo magistratą, kurį sudarydavo miestelėnų rinkti atstovai.

1721 m. tam tikra valdžios skirta komisija ėmė tyrinėti, kur steigti miestą – Šilokarčemoje ar Verdainėje, kuri taip pat pretendavo į miesto teises. Po ilgų tyrinėjimų pagaliau buvo nuspręsta miestą steigti Šilokarčemoje.

1726 m. balandžio 29 d. Gumbinės provincijos valdybai buvo pavesta nužymėti būsimo miesto ribas ir sudaryti planą, bet biurokratiškas valdžios aparatas lėtai veikė ir tik 1730 m. balandžio 16 d. matininkas Betgen pateikė miesto planą. Tačiau Klaipėdos miesto burmistras, magistratas, teismas, pirkliai ir amatininkų cechai kreipėsi į Prūsijos karalių Fridrichą Vilhelmą I, prašydami neleisti steigti Šilokarčemos miesto, kuris galėtų Klaipėdai padaryti didžiausių nuostolių, kenkdamas jos prekybai. Prie Klaipėdos protesto prisijungė ir Tilžės miestas, kuris Šilokarčemą taip pat laikė savo būsimu varžovu. Tuo būdu Šilokarčema miesto teisių ir negavo. Tačiau ji augo, statėsi, plėtėsi, tapo ne tik prekybiniu, bet ir administraciniu centru.

 

Petro Jakšto straipsnis laikraštyje „Šilokarčema“
2011-06-28, Nr. 8 (158)

Šilutės muziejaus direktorės Rozos Šikšnienė pasakojimas „Šilainės sodas"

Kiekvieną vasarą buvusių krašto gyventojų, jų palikuonių dėka muziejaus archyvas pasipildo įdomia istorine medžiaga, istorinėmis nuotraukomis. Šie archyvai, pamažu grįžtantys į mūsų miestą, atskleidžia įvairias buvusios Šilokarčemos gyvenvietės vystymosi istorijos laikotarpius.

2010 m. vasarą muziejus pasipildė atsiminimais ir nuotraukomis iš 1939 iki 1944 m. dirbusio vyriausiojo gydytojo Horst Knuth asmeninio archyvo. Mus aplankė šio gydytojo duktė, medicinos mokslų daktarė Katharina Labuhn. Kiek vėliau ji kartu su broliu medicinos mokslų profesoriumi, gyvenančiu Ciuriche, atsiuntė atsiminimus apie tėvą.

Ta pačia proga norėtųsi priminti trumpą ligoninės istoriją. Kiekvienas turime sentimentų šiai įstaigai, čia ne tik mes gydomės, daugelis iš mūsų, mūsų vaikai ir anūkai čia išvydo dienos šviesą. Medikų bendruomenė ne tik gydo, tačiau įsilieja ir į miesto gyvenimą, formuoja bendrą kultūrinę aplinką. Tad ir pasidomėkime, kada ir kokiu būdu ši ligoninė atsirado miesto pakraštyje, kaip ji vystėsi, kokie žmonės dirbo joje.

 

Šilokarčemos ligoninės pradžia ir plėtra
XIX a. pabaigoje senojoje miesto dalyje, Žibų kaime, buvusi ligoninė nebeatitiko ligoninėms keliamų reikalavimų ir 1891 metais Šilokarčemos kaimo (tuo metu dar ne miestas) taryba nutarė statyti naują ligoninę Šilokarčemos dvaro savininko, ekonomikos patarėjo Dr. Hugo Šojaus (Hugo Scheu) skirtame sklype, dvaro žemių teritorijoje.1892 m. ligoninė jau buvo pastatyta. Tai buvo vieno aukšto pastatas su įrengta pastoge. Statybos projekte buvo numatyta 40-ties lovų ligoninė, tačiau palaipsniui šis skaičius išaugo iki 60 lovų.

Po Pirmojo pasaulinio karo (1914-1918 m.) Versalio sutarties (1919 m.) išdavoje, nuo Vokietijos atskyrus Rytų Prūsijos krašto šiaurinę dalį, t.y. teritoriją nuo Nemuno į Šiaurę (įvardintai Klaipėdos kraštu), ir šią teritoriją perdavus Antantei (Sąjungininkų tarybai) valdyti, sakoma, jog Pagėgių apskrities  gyventojai, kurie anksčiau gydydavosi Tilžėje, dabar privalėjo kreiptis į Šilokarčemos gydytojus. O esant būtinybei ir gydytis Šilokarčemos ligoninėje. Tad greitai tapo aišku, kad tokiomis aplinkybėmis 60 lovų taip pat bus per mažai.

Apskrities tarybos nariai pradėjo galvoti apie ligoninės praplėtimą iki 120-ties lovų. Tarybos posėdžio metu šiam pasiūlymui buvo pritarta ir nutarta kreiptis į Apskrities taupomąją kasą paskolos. Nutarta ligoninės pastatą pakelti dar vienu aukštu ir pailginti jį 20 m į pietus.

Šios rekonstrukcijos suma – 100 000 markių. Tai buvo 1920-1921 metai, kai dėl to meto infliacijos beveik kasdien nuvertėdavo pinigai. Tad ir ligoninės statybos kaina nuolat keitėsi, be to, statyba užsitęsė ir labai pabrango.

Nors viskas kainavo dvigubai, tačiau statyba pagaliau buvo baigta. Šiuo laikotarpiu vyriausiuoju ligoninės gydytoju dirbo medicinos patarėjas, gydytojas Dr. Erikas Šojus (Erich Scheu), H.Šojaus sūnus.

Slaugytojos
Pagal sutartį su Diakoninės tarnybos „Motinos namai“ Karaliaučiuje, ligoninėje pradėjo dirbti žmonės iš šios tarnybos. Ji ruošė gailestingąsias medicinos seseris. Daug mergaičių iš Rytų Prūsijos, ir iš Šilokarčemos apskrities, vyko mokytis į šiuos namus. Gailestingosios seserys paprastai buvo netekėjusios merginos, dauguma jų dalyvavo „Biblijos tyrinėtojų“ draugijos (Bibelforscher) veikloje. Baigusios „Motinos namuose“ slaugymo kursus, vėliau dirbdavo krašto ligoninėse, našlaičių namuose ir kt. Vyriausioji sesutė Anna Willuda Šilokarčemos ligoninėje dirbo nuo 1903 iki pat 1944 m. Ji taip pat vadovavo ligoninės ūkinei daliai. Jai padėdavo ir ją pavaduodavo operacinės vyriausioji sesutė Elisabeth Mielenz, kuri atsidavusiai dirbo ligoninėje taip pat iki 1944 m.

Karaliaučiuje esanti diakoninė tarnyba „Motinos namai“ slaugytojų personalą dažnai atšaukdavo ir į vietą skirdavo kitus žmones. Ši tvarka nebuvo ligoninei naudinga ir dažnai ši kaita buvo daroma negavus vyr. gydytojo pritarimo. Maždaug apie 1930-uosius „Motinos namams“ Karaliaučiuje pritrūko personalo, tad Šilokarčemos ligoninė buvo priversta pati paruošti taip vadinamas „laisvąsias“, t.y. nepriklausiančias jokiai tarnybai, gailestingąsias seseris. Hitleriui įsitvirtinus valdžioje „Biblijos tyrinėtojų“ draugija buvo uždrausta, jos nariai persekiojami ir daugelis gailestingųjų medicinos sesučių, dalyvavusių draugijos veikloje, buvo suimtos ir išvežtos į Vokietijos koncentracijos stovyklas. Viena iš tokių buvo Šilokarčemos ligoninėje gailestingąja seserimi dirbusi Anna Megies, gimusi Didšilių kaime, Šilokarčemos apskrityje. Ji buvo išvežta į Tepliavoje (Rytų Prūsija) buvusią koncentracijos stovyklą. Po dviejų mėnesių tėvams buvo atsiųsta pelenų dėžutė.

Gydytoja
iLigoninės tarybos pirmininkas, medicinos mokslų daktaras vyr. gydytojas E.Scheu, įsigaliojus Klaipėdos krašto konvencijai, pasirinko Vokietijos pilietybę (t.y. optavo už Vokietiją), todėl 1926 m. turėjo palikti kraštą. Jį pakeitė apskrities gydytojas Dr. Albertas Šlim (Albert Schlimm). Tačiau versdamasis ir privačia praktika, jis ligoninei negalėjo skirti tiek dėmesio, kiek reikėjo būnant šiose pareigose, todėl Šilutės apskrities ligoninės taryba nutarė kviestis kitą ligoninės vyriausiąjį gydytoją. Buvo pakviestas Klaipėdos ligoninės asistuojantis gydytojas Dr. Kulkies.

Kulkies nuopelnai ir gydytojų kaita
Gydytojas Kulkies, matydamas augantį pacientų skaičių, pradėjo rūpintis ligoninės plėtimu. Ligoninės plėtros planas buvo grindžiamas tuo, jog atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, Pagėgių apskrities ligoniai, anksčiau gydęsi Tilžėje, dabar buvo priversti kreiptis į Šilokarčemos apskrities ligoninę. Tuo metu Šilokarčemos apskrityje buvo 38 000 gyventojų ir Pagėgių apskrityje 38 000. Todėl daugiau negu 70-iai tūkstančių gyventojų 120-ties vietų ligoninė buvo per maža. Visos šios priežastys turėjo įtakos apskrities Tarybai priimant sprendimą šiuo sunkiu laiku, kai infliacija vis augo. O lėšų reikėjo prie esamo pastato į šiaurės rytus pastatyti priestatą. Šio priestato statyba kartu su vidaus įranga kainavo apie 700 tūkstančių Lt, 500 tūkstančių reikėjo skolintis iš banko. Nors apskrities ligoninės statybos finansuotojai buvo apkrauti mokesčiais ir palūkanomis, tačiau ligoninės statyba buvo baigta be papildomų lėšų. Tarp naujai supirktos medicininės įrangos vienas iš svarbiausių ir moderniausių įrangų buvo rentgeno aparatas, kuriam, statant priestatą, buvo paruošta speciali patalpa. Lovų skaičius po priestato pastatymo padidėjo iki 220, be to, dar buvo pastatytas barakas su 20 lovų, skirtas infekcinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

Dr. Kulkies buvo Vokietijos pilietis, todėl neilgai galėjo pasidžiaugti naujai įrengta ligonine. 1932 m. jo leidimas gyventi Klaipėdos krašte nebuvo pratęstas. Jis iš Klaipėdos krašto gubernatoriaus gavo įsakymą išvykti. Taip, kaip ir daugelis optantų (žmonių, pasirinkusių Vokietijos pilietybę).
Jo vietą užėmė gydytojas asistentas iš Klaipėdos ligoninės Dr. Milevičius. Jis buvo chirurgas ir vidaus ligų gydytojas, labai geras savo srities specialistas. Po 1939 m. Klaipėdos krašto aneksijos, dabar jau tie piliečiai, kurie pasirinko Lietuvos Respublikos pilietybę, turėjo palikti Klaipėdos kraštą. Gydytojas Dr. Milevičius persikėlė į Telšius ir dirbo vyriausiuoju gydytoju Telšių ligoninėje.

Gydytojas H.Knutas
1939 metų birželio mėn. į Šilokarčemos ligoninę vyriausiojo gydytojo pareigoms buvo atkeltas straipsnio pradžioje minėtas jaunas chirurgas ir ginekologas Horstas Knutas (Horst Knuth). Jam į pagalbą gydytojais asistentais buvo įdarbinti du gydytojai: Dr.Vilis Kalveitas (Willi Kallweit) ir Dr. Gerhardas Šrioderis (Gerhard Schroeder). Gydytojas Šrioderis greitai buvo pašauktas į Vermachtą ir jau 1939 m. pabaigoje žuvo Lenkijoje.

Vyriausiasis ligoninės gydytojas Dr. H.Knutas vadovavo ligoninei iki pat 1944 spalio 9 d. Jis su likusiu ligoninės personalu paliko Šilutę ligoninei paruoštu motoriniu laivu „Willi“ ir išsilaipino Labguvoje. Vėliau jam buvo patikėta vadovauti „Katharinos“ ligoninei Karaliaučiuje, kurioje jis dirbo iki pat užeinant Raudonajai armijai. Kurį laiką dirbo dar ir užimtame krašte, kol gavo leidimą išvykti į Rytų Vokietiją. 1951 m. su šeima perbėgo į Vakarų Vokietiją ir iki savo mirties (1978 m.) dirbo Hamburgo (Altona) ligoninėje.

Atsiminimai
Citata iš jo vaikų Šilutės muziejui perduotų atsiminimų. „Gyvenimas Šilokarčemoje (Heydekrug) jam buvo laimingo gyvenimo tarpsnis, jis dažnai prisimindavo geras gyvenimo sąlygas dvaro parko aplinkoje. Iš jo pasakojimų mums, vaikams, susidarė įspūdis, jog jis turėjo didelį namą su puikiais baldais, kaip jis pats pasakojo. Tuo labai stebėdavosi svečiai, jo kolegos iš Vakarų. Tačiau koks buvo mūsų nustebimas, kai, atvykę į Šilutę, pamatėme, koks gi mažas tas namelis (namas, kuriame šiuo metu dirba Raudonojo Kryžiaus organizacija). 1936 m. jis vedė ligoninėje dirbusią vaikų gydytoją Hildegard Fieborg, tačiau jau 1942 m. jie išsiskyrė. Pokario suirutėje Raudonosios armijos užimtame krašte jam teko dirbti Tilžėje, tuo metu jau pervardintame į Sovetską. Ten jis ir sutiko mūsų motiną – dantų gydytoją Dr. Ilse Michelis…“

Šiuo pasakojimu norėjau priminti Šilutės ligoninės 120-ties metų istoriją, kaip iš nedidelės ligoninės ji tapo didele ir modernia apskrities ligonine. Labai gaila, kad senosios ligoninės pastato išorės puošybos elementai – lipdiniai virš durų, – šiltinant pastatą, buvo sunaikinti mūsų „puikiųjų“ statybininkų-restauratorių.

Dėkodami gydytojai Alantienei už muziejui perduotas ligoninės kolektyvo, renginių, naujausio ligoninės priestato statybos nuotraukas, norime pakviesti įstaigas rašyti metraščius, kaupti nuotraukas, puošti įstaigos aplinką jomis. Juk įdomu stebėti, kaip keičiasi aplinka, žmonės, mados, įranga. Ryšys su praeitimi visada duoda peno mūsų protui, padeda bendrauti. Mano pasakojimą savo prisiminimais galėtų pratęsti medikai, kurie praūžus frontui pirmieji atvyko į Šilutę.

Kai straipsnis jau buvo parengtas, gavome naują nuotrauką.  Joje galėtų būti straipsnyje įvardintos gailestingosios sesutės – Anna Willuda ir operacinės vyriausioji sesutė Elisabeth Mielenz. Žinoma tik, kad nuotrauka daryta Šilutės ligoninėje 1934 m. Šią nuotrauką su įrašu “Heydekrug Krankenhaus 1934″ elektroniniu būdu atsiuntė Hugo Šojaus proanūkis Ralf Scheu iš Vokietijos.


R.Horst Max Christlieb Knuth chirurgas vyr.gydytojas1904-1978 ilutstuo metu Heydekrug ligoninje

Gailestingoji sesutė Anna Megies hitlerininkų išvežta ir nužudyta Tepliavos koncentracijos stovykloje. Ji straipsnio autorės giminaitė.

Ilse Knuthmerg. pavardė Michelis Karaliauiujedan gydytoja 1946m. Kaliningradas Karaliaučius

Šilainės sodas. Roza Šikšnienė, Šilutės muziejaus direktorė